Jūs niekada nebegalėsite vaikščioti. Tačiau vidinis balsas man pasakė: „to negalėjo būti“. Turėdamas pozityvių minčių, daug valios ir ambicijų, išsikovojau kelią atgal – ir šiandien aš čia stoviu. ant savo kojų
Dar puikiai prisimenu, kaip pirmą kartą atsistojau ant slidžių būdama 5 metų. Iš karto „užsikrėtiau“. Slidinėjimas tapo mano didžiąja aistra. Būdamas studentas patekau į valstybinį būrį, vėliau dalyvavau tarptautinėse FIS lenktynėse ir lankiau slidinėjimo vidurinę mokyklą Stams/Tirolyje. Net ir tuo metu dažnai kovodavau su tokiomis traumomis kaip plyšę kryžminiai raiščiai ar rankos sausgyslės trauma. Nepaisant visų šių nesėkmių, visada atidaviau viską, ką galiu, ir kovojau atgal. Tuo metu niekada negalvojau apie pasitraukimą.
Prieš devynerius metus per slidinėjimo treniruotes Obergurglyje patyriau slidinėjimo avariją su rimtomis pasekmėmis. Milžiniško slalomo treniruotėse man užkliuvo ranka į vartus ir mane įmetė į griovį. Pasekmės buvo mirtinos: gyvybei pavojingi vidiniai sužalojimai, susmulkintas šlaunies lūžis ir nepilna paraplegija, kuri nuo tada mane lydės visą likusį gyvenimą.
Gydytojai pasakė: „Tu niekada nebevaikščiosi“.
Kai praėjus kelioms dienoms po nelaimės Vokietijos specialiojoje klinikoje pabudau iš komos, gydytojai išgirdo baisią diagnozę: aš niekada nebegalėsiu vaikščioti. Nežinau, kodėl ir iš kur tai atsirado, bet vidinis balsas man tuo metu pasakė „to negalėjo būti“. Giliai viduje buvau įsitikinęs, kad toliau darysiu pažangą. Nors žinojau, kad dėl traumų „normaliai“ negalėsiu vaikščioti, bent jau nenorėjau būti priklausomas nuo vežimėlio.
Mintyse įsivaizdavau, kad mano raumenys vėl juda. Pajutęs nedidelį trūkčiojimą žinojau, kad tai būtų galima padaryti, jei tik ištversiu ir kovosiu. Dėl sėkmės, sunkių treniruočių ir besąlygiško šeimos palaikymo bei džiaugsmo dabar galiu vaikščioti su ramentais, baigiau mokslus ir dirbu visu etatu. Mano aistra slidinėjimui taip pat nenutrūksta, nepaisant mano slidinėjimo nelaimės.
Dabar grįžau į slidinėjimo lenktynes (su monoskibobu) ÖSV jaunimo komandoje ir prisidedu prie iniciatyvos „Ski for life“, kurios tikslas – paskatinti neįgaliuosius domėtis slidinėjimu.
Ir net jei dabar gyvenu su negalia, vis tiek galiu nuoširdžiai pasakyti, kad esu labai patenkinta savo gyvenimu ir nė akimirkai nesiginčysiu su savo likimu.
Mano žinutė visiems, kurių už nugaros panašus likimas arba laukia sunkus kelias, yra tokia: Su teigiamomis mintimis ir dalele ambicijų viskas įmanoma!